• Titulinis
• Visos naujienos

VDU Teisės fakulteto vizituojanti dėstytoja dr. Jurgita Malinauskaitė: „VDU stiprybė – gebėjimas pritraukti dėstytojus iš užsienio“

Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto vizituojanti dėstytoja dr. Jurgita Malinauskaitė teigia, kad teisės studijos – universalios ir nereikėtų galvoti, kad teisės studijas baigęs studentas gali dirbti tik advokatu ar teisininku.

„Teisininko profesija yra universali. JAV daugelis pirmiausia baigia įvairias kitų sričių studijas ir tik tuomet renkasi studijuoti teisę, kadangi supranta, jog teisinių žinių gali prireikti ne tik dirbant teisinį. Esu įsitikinusi, kad teisininko specialybė yra labai perspektyvi visose šalyse. Ir nesvarbu, ar Jūs būsite advokatu, ar verslininku, kiekvienam naudinga suprasti, kokias teises ir pareigas turime bei kaip veikia valstybės teisinė sistema“, – teigia J. Malinauskaitė.

Šiuo metu Jurgita Malinauskaitė dirba Brunel universitete Didžiojoje Britanijoje bei kartą per metus atvyksta į Lietuvą skaityti paskaitų VDU Teisės fakulteto studentams. Čia ji vasaros semestro metu dėsto Europos Sąjungos konkurencinę teisę.

Kodėl VDU?

Malinauskaitė sako, kad 1998 – aisiais metais ji pasirinko studijas VDU Teisės fakultete, kadangi šio fakulteto išskirtinis bruožas visuomet buvo sugebėjimas pritraukti aukšto lygio dėstytojus iš įvairių užsienio valstybių.

„1998 – aisiais metais VDU pradėjau verslo studijas, o 2001 nusprendžiau įstoti ir į VDU Teisės fakultetą. Mane šis fakultetas traukė todėl, kad čia dėstė daug dėstytojų, atvykstančių iš įvairių užsienio universitetų. Tai, kad jie dėsto anglų kalba, turi kitokį, savitą dėstymo stilių bei dėstymo metodus, yra išskirtiniai savo srities ekspertai yra neįkainojama patirtis, kurios negausi iš jokių vadovėlių“, – sakė J. Malinauskaitė.

Baigusi studijas Kaune, Jurgita tęsė doktorantūros studijas Westminsterio universitete Didžiojoje Britanijoje, kur įgijo mokslų daktarės laipsnį. VDU TF vizituojanti dėstytoja priduria, kad Anglijoje jau mokyklose vaikai yra mokomi teisės. Jos nuomone, tokia praktika galėtų būti taikoma ir Lietuvoje.

„Anglijoje mokyklose yra dėstomi teisės pagrindai. Manau, kad ir Lietuvoje mokyklose galėtų būti mokoma pavyzdžiui, Konstitucinės teisės pagrindų, kad vaikai suprastų, kaip veikia valstybės politinė sistema. Mano nuomone, tai tikrai būtų labai naudinga. Nebūtina versti mokinių gilintis į specifines teisės sritis, bet bendras supratimas bei pagrindinių teisinių žinių įgyjimas būtų išskirtinai naudingas“, – sako J. Malinauskaitė.

 

M. Horbačauskas: geras vadovas yra panašesnis į trenerį nei į žaidėją

Marius Horbačauskas dalijasi įžvalgomis apie tai, koks, jo manymu, turėtų būti geras vadovas, kas motyvuoja jį patį bei kaip tvarkosi su darbe neišvengiamai persekiojančiu stresu.

Vytauto Didžiojo universiteto absolventas, „Volfas Engelman“ generalinis direktorius Marius Horbačauskas save apibūdina kaip vadovą „trenerį“. „Tam būtina turėti stiprią komandą, o turint – ne tik užsiimti darbų organizavimu ir kontrole, bet ir savo žmones motyvuoti. Paskutinė dalis, beje, dažnai užmirštama“, – teigia jis.

– Kaip Jūs įsivaizduojate, koks turėtų būti geras vadovas?

– Sakyčiau, kad visiems ir visada geras nebūsi, nes kiekvienas vadovas turi savų stiprybių bei trūkumų. Dėl to labai svarbu, kokie kiti žmonės dirba tavo komandoje – jie gali pasižymėti savybėmis, kurių trūksta tau pačiam. Kiekvienas komandoje atlieka savo rolę.

Apskritai vadovo vaidmenį aš įsivaizduoju labiau kaip trenerio, o ne žaidėjo. Kartais, jeigu labai reikia, galiu ir pats „išbėgti į aikštelę“, bet dažniausiai stengiuosi to nedaryti. Apskritai manau, kad man labiau sekasi motyvuoti kitus ir nuteikti juos ambicingiems tikslams.

– Kaip tuomet motyvuojate savo darbuotojus?

– Motyvuotas žmogus yra tas, kuris pasiryžęs nuveikti daugiau, nei iš jo reikalaujama. Atėjęs dirbti į naują įmonę, visų pirma kalbėjausi su darbuotojais – ne tik artimiausiais pavaldiniais, bet ir daugeliu kitų. Kuo daugiau, tuo geriau. Tokiu būdu pasimato, kuo žmonės gyvena, kaip supranta savo darbą, kiek noro ir motyvacijos jam turi.

Jei žmogus neturi noro dirbti – galbūt jis tiesiog „ne savo vietoje“. Jei nori dirbti – svarstau, kaip jį motyvuoti, kad norėtų dar labiau. Svarbu susipažinti su kiekvienu žmogumi, išsiaiškinti jo asmeninius tikslus – tuomet ir supranti, kas žmogų motyvuoja, o kas ne.

Apskritai žmogui turi patikti jo darbas, nes jei akys „nedega“, nieko iš jo „neišspausi“ – jis vykdys tik tai, kas būtina, o tuomet greičiausiai nepavyks įgyvendinti užsibrėžtų tikslų. Agresija ir konkurencija rinkoje didelė, ne viską pavyksta įgyvendinti, tad vykdant tik planą minimum, konkurentų neaplenksi. Kaip yra sakęs vienas žinomas verslininkas, „šiame versle, vien tam, kad stovėtumei vietoje, reikia labai greitai bėgti“.

Yra dar tokia teorija, kuri teigia, kad gerų darbuotojų motyvuoti nereikia – jie patys save motyvuoja. Svarbu, kad jie nebūtų demotyvuojami. O motyvacijai pakenkti gali įvairūs dalykai: nepasitikėjimas ir per didelė kontrolė, neaiškūs tikslai, nesistengiantys kiti komandos nariai. Vadovo pareiga – užtikrinti, kad visi dėtų maksimaliai pastangų, dirbtų petis petin.

– Sakote, kad svarbu susipažinti su kiekvienu darbuotoju, tačiau ką daryti, kai įmonėje jų – daugiau nei pora šimtų. Turbūt nerealu su kiekvienu pasišnekėti asmeniškai?

– Buvęs „General Electric“ vadovas Džekas Velšas (Jack Welch) yra pasakęs, kad „svarbu kasdien pasikalbėti su penkiais pavaldiniais ir pozityviai juos nuteikti“. Jei komunikacija įmonėje vyksta sklandžiai, nuo jų teigiamos emocijos turėtų pasklisti tolyn, tad su visais darbuotojais bendrauti ir neprireiks. Žinoma, ne visada taip įvyksta, bet stengtis reikia. Dar svarbiau stengtis neskleisti blogos nuotaikos ir neigiamų emocijų, nes jos, kaip taisyklė, persiduoda daug greičiau, nei teigiamos.

– Ar sunku motyvuoti žemiausios grandies darbuotojus – juk jų darbas gana nuobodus?

– Nebūna nuobodaus darbo. O jei jis tau nuobodus – kam tuomet tokį darbą dirbti? Manau, svarbu tokiais atvejais pačiam žmogui pasvarstyti, ar problema slypi aplinkoje, ar jame pačiame.

Kad būtumei vertinamas kaip darbuotojas, reikia įdėti be galo daug pastangų.

Turi stengtis padaryti daugiau, nei iš tavęs tikimasi, viršyti lūkesčius. Ir tai daryti reikia nuolat, be atvangos. Tada ilgainiui tave pastebės ir atlygins, arba… ne. Bet jei nesistengsi, tai tikrai niekas neatlygins. Tokia filosofija vadovaujuosi ir aš pats, tai man padėjo nemažai pasiekti.

– Kur brėžiate ribą, kiek verta dėti pastangų – juk persistengiant ir darboholiku galima tapti?

– Man darbas yra malonumas, ir jis nesibaigia penktą valandą vakaro. Nuolat gyvenu naujomis idėjomis, kuriu ateities vizijas.

– O kas motyvuoja Jus patį?

– Pasitikėjimas, ambicingi tikslai ir džiaugsmas kartu su kolegomis pasiekus norimą rezultatą. Apskritai valdžia užkrauna didelę atsakomybę, bet tuo pačiu suteikia ir daug laisvės. Man patinka, kad nereikia atsiskaitinėti akcininkams kas dieną ar kas savaitę – dažniau kalbamės apie ilgalaikius tikslus ir džiaugiamės pasiektais rezultatais.

– Kaip kovojate su stresu?

– Stresas – nuolatinis palydovas vadovo darbe, nes visuomet esi tarsi žingsniu priekyje, nei kiti tavo pavaldiniai. Pavyzdžiui, gali nujausti grėsmes, apie kurias kiti dar net nenutuokia.

Padeda patirtis, nes į panašią, kad ir stresinę situaciją, ilgainiui daug ramiau reaguoji. Stresą gali numalšinti ir dar didesnis stresas. Žiemą su draugais plaukiu baidarėmis, visuomet sustojame ir išsimaudome lediniame vandenyje. Galėčiau sakyt, kad nebijau šokti į šaltą vandenį – tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.

Advokatas A. Būdvytis: „Ten, kur dabar esu, važiavau ne greitkeliu, ėjau žvyrkeliu“

Marius Horbačauskas dalijasi įžvalgomis apie tai, koks, jo manymu, turėtų būti geras vadovas, kas motyvuoja jį patį bei kaip tvarkosi su darbe neišvengiamai persekiojančiu stresu.

Vytauto Didžiojo universiteto absolventas, „Volfas Engelman“ generalinis direktorius Marius Horbačauskas save apibūdina kaip vadovą „trenerį“. „Tam būtina turėti stiprią komandą, o turint – ne tik užsiimti darbų organizavimu ir kontrole, bet ir savo žmones motyvuoti. Paskutinė dalis, beje, dažnai užmirštama“, – teigia jis.

VDU absolventas Andrius Būdvytis pripažįsta, kad jo kelias į teisės pasaulį nebuvo lengvas, tačiau tai jį užgrūdino ir suteikė vertingų gyvenimo pamokų. Dabar A. Būdvytis vadovauja savo advokatų kontorai ir pats dėsto studentams teisės dalykus, o studijas vertina kaip trampliną, nuo ko kurio atsispyrus galima atlikti įspūdingą šuolį.

Ar turite posakį, kuris apibūdintų Jūsų požiūrį į gyvenimą?

Dažnai vadovaujuosi posakiu „Kas, jei ne aš, kada, jeigu ne dabar?“. Taip pat manau, kad svarbu mokėti gyventi šia diena. Nereikėtų šio frazės suprasti paviršutiniškai – kad raginu elgtis lengvabūdiškai ar neatsakingai. Tačiau svarbu gyventi suvokiant, kad kiekvieną dieną turime išnaudoti mums suteiktą galimybę veikti ir nuveikti tai, apie ką svajojame, nes antro šanso gali ir nebūti.Kad ir kaip grėsmingai skambėtų, man patinka labai prasminga Styvo Džobso frazė, kad jo didžiausia varomoji jėga yra mirtis, t. y. žinojimas, kad svajonėms įgyvendinti kiekvieną dieną lieka vis mažiau laiko.

Ką Jums asmeniškai reiškia Jūsų karjera?

Kokius dešimt metų po universiteto baigimo man karjera buvo viskas. Profesinei veiklai skyriau ne tik darbo laiką, bet ir beveik visą savo laisvalaikį. Teisė yra tokia sritis, kurios, mano manymu, negali išmokti – turi ją suvokti. Nebuvau tarp gabiausių, kuriems viskas pavyksta iš karto, visi pasiekimai man kainavo daug pastangų. Buvo metas, kai į darbą ateidavau 8 ryto, išeidavau 10 vakaro, nuolat dirbdavau ir savaitgaliais. Bet įdėtos pastangos atsipirko. Dabar jaukiai jaučiuosi ten, kur esu, o tų, universitete buvusių gabiausių, „teisinėje arenoje“ nerandu, dominuoja tie, kurie daug ir sunkiai dirbo bei tikėjo savimi.

Ilgainiui supratau, kad karjera svarbi, tačiau negalima apleisti ir kitų gyvenimo aspektų, antraip jis bus nepilnavertis. Neseniai skaičiau įdomų kompanijos „CocaCola“ vadovo Muhtaro Kento pasakymą šia tema. Įsivaizduokime, kad gyvenimą sudaro keturi kamuoliai: sveikata, karjera, šeima ir draugai. Tik vienintelis jų yra guminis: tas, ant kurio užrašyta „karjera“, visi kiti – stikliniai. Jei iš rankų išslys kamuolys „karjera“, jis atšoks nuo žemės atgal, visi kiti išslydę suduš. Taigi, saugoti reikia ne guminį kamuolį, o stiklinius. Dienotvarkę reikia išmokti susidėlioti taip, kad darbui užtektų tų aštuonių ar devynių jam skirtų valandų, kad per tą laiką nuveiktumei maksimumą.

Ar sunkiai siekėte karjeros tikslų? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

Mano kelias iki to, kur esu dabar, buvo painus ir ilgas: galima sakyti, kad ne važiavau greitkeliu, o ėjau žvyrkeliu. Po mokyklos baigimo stojau į politologiją, bet neįstojau. Tuomet baigiau turizmo ir sporto vadybos bakalauro studijas tuometiniame Kūno kultūros institute. Vėliau baigiau teisės magistrantūrą Vytauto Didžiojo universitete, studijų metais du metus dirbau teisinės pagalbos centre. Vėliau tapau advokato padėjėju. Norėdamas tapti advokatu, advokatūros egzaminą išlaikiau tik iš trečio karto. Neišlaikius egzamino,jį perlaikytibūdavo galimatik po vienerių metų. Reikėjo daug pastangų suklupus vėl atsistoti ir eiti pirmyn. Tačiau tuo metu kiekvieną dieną tuo gyvenau. Juokauju, kad kol išlaikiau advokatūros egzaminą, universitetą baigiau dar bent kelis kartus. Taigi, mano kelias į advokatūrą buvo gana sudėtingas. Buvo laikas, kadužduodavau sau klausimą, ar tai tikrai man, ar einu teisingu keliu. Ilgainiui supratau, kad tai ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdas. Dabar aiškiai suprantu ir jaučiu, kad teisė – mano sritis, o kiekviena nesėkmė iš tikrųjų buvo kelias į sėkmę.

Kokius profesinius tikslus sau keliate dabar?

Kaip man pabrėždavo mano praktikos vadovas advokatas Gintaras Pukas, advokatui svarbiausia žinios ir profesinė garbė. Taigi, kiekvienos dienos tikslas – nuolat tobulėti, semtis žinių ir patirties. Kadangi kontoroje esame jau septyniese, šiuo metu svarbiausias mano tikslas yra suburti ir išlaikyti kompetentingą, sau itin aukštus tikslus keliančią, patikimąkomandą, kuri būtų pajėgi rezultatyviai spręsti sudėtingiausias teisines problemas.

Kas Jums labiausiai įsiminė iš studijų universitete, įtakojo Jus kaip asmenybę?

Kai mokiausi Vytauto Didžiojo universitete, tuometiniam Teisės institutui vadovavo Tadas Klimas. Tuomet Teisės institute buvo labai griežta tvarka, ir kažko nepadarius, neatlikus savo pareigų, tekdavo už tai atsakyti. Tokių situacijų pasitaikė ir man: žaidžiau universiteto krepšinio rinktinėje ir kartais dėl varžybų ar treniruočių tekdavo praleisti paskaitas. Nors nuolat tapdavome studentų krepšinio lygos čempionais, tinkamai atstovavome universitetą, tačiau tuometiniam Teisės instituto vadovui tai įspūdžio nedarė. Dėl praleistų paskaitų kartą buvau išprašytas tiesiog iš egzamino, gavau skolą, dalyką teko klausyti iš naujo kitais metais, o studijas pabaigti metais vėliau nei mano grupės draugai. Buvo labai apmaudu, tačiau dabar šią situaciją priimu kaip pamoką, kad rezultatą lemia pastangos, kad reikia mokėti prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, kad ne visada būna taip, kaip norėtumei. Universitete dar tik mokomės gyventi ir pasekmės yra sąlyginai švelnios. Gyvenime kažko nepadaręs gali daug prarasti: pralaimėti bylą, netekti kontrakto, artimo žmogaus… Tad ta disciplina, kurią patyriau universiteto laikais, mane padarė pavyzdingesniu žmogumi.

Kita vertus, universitetas nėra vien mokymo įstaiga, jis suteikia kur kas daugiau: progą sutikti gerą bičiulį, būsimą partnerį, klientą ar netgi šeimos narį – pavyzdžiui, aš universitete ne tik įgijau žinių, bet ir sutikau savo antrąją pusę, su kuria sukūrėme šeimą ir sėkmingai darbuojamės vienoje kontoroje. Be to, studijuodamas žaidžiau universiteto krepšinio rinktinėje, kurioje visi komandos draugai buvo tarsi broliai, besivadovaujantys principu „vienas už visus ir visi už vieną“. Nors mūsų komandoje kurį laiką ir nebuvo krepšinio žvaigždžių, profesionalių žaidėjų, nuolat skynėme pergales. Tai buvo nuostabūs metai, kuriuos prisimenu su nostalgija.Universitete sutikau daug įdomių žmonių, gerų bičiulių, su kuriais bendrauju iki šiol.

Kitaip tariant, universitetas nėra vieta, kurioje semiesi tik profesinių žinių, jo teikiamos galimybės kur kas platesnės. Klausimas – kiek mes patys pajėgūs ir pasiruošę jas išnaudoti. Universitetą palyginčiau su tramplinu, kuris suteikia progą tam gražiam, jei ne pačiam gražiausiam gyvenime šuoliui.

Kokios bylos Jums labiausiai įsiminė, padėjo tobulėti kaip teisininkui?

Per dešimtmetį yra buvę išties daug įdomių bylų, tad vieną ar kelias išskirti sudėtinga. Kita vertus, kalbėti apie konkrečias bylas draudžia įsipareigojimas laikytis konfidencialumo. Labiausiai įsimena tos bylos, kur esant sudėtingam teisiniam ginčui, pavyksta padėti žmogui atkurti pusiausvyrą, teisingumą. Tobulėti padeda kiekviena byla, kiekviena išspręsta situacija. Jei jau pajauti, kad iš bylos nieko nepasiėmei, tai signalas, kad kažką darai ne taip. Be abejo, įsiminė pirma byla, kurioje kaip advokato padėjėjas atstovavau žmogų. Nors teismo posėdžio metu laikiausi santūriai, stengiausi atrodyti rimtas, tačiau taip jaudinausi, kad visas teismo posėdžio detales smulkiai prisiminiau tik nuvažiavęs pusę kelio nuo Vilniaus į Kauną.

Darbe turbūt pasitaiko ir kurioziškų atvejų?

Kartą po bylos kitos šalies naudai liudijusi moteris mums pasiūlė: „Gal dar turite kokių bylų, aš galiu ir jose paliudyti“.

Mano kolegai buvo nutikusi dar viena juokinga situacija. Gavus pranešimą, kad užminuotas Kauno apylinkės teismas, ten buvę žmonės buvo evakuoti iš pastato, tarp jų – ir mano kolega. Vėliau jis sužinojo, kad teisėjas vis tiek išnagrinėjo bylą – žinia apie neva užminuota pastatą jo nepasiekė, ir teisėjas toliau tęsė savo darbą.

Kita įdomi situacija nutiko dėstant paskaitas teisės studentams universitete. Buvo gal lapkričio mėnuo, kuomet anksti temsta, ir staiga dingo elektra. Auditorijoje tamsu, nors į akį durk, paskaitoje dalyvauja gal 50 studentų. Dingus šviesai studentai sujudo, apsidžiaugė, kad baigėsi paskaita, o aš juokais, bet rimtu balsu pranešiau, kad paskaita tęsiasi. Studentai liko savo vietose, o aš, nors ir neketinau tamsoje vesti paskaitos, buvau priverstas tai daryti. Buvo smagu stebėti, kaip studentai konspektavo tai, ką girdi, pasišviesdami mobiliaisiais telefonais.

Kas Jus motyvavo pasirinkti advokato karjerą? Ar jaučiatės šiame darbe realizuojantis save?

Advokato darbas labai dinamiškas, įvarus, jame nėra rutinos, kasdien susiduriama vis su kitokia situacija, naujais ir įdomiais žmonėmis. Tam, kad gerai išspręstumei teisinį ginčą, suformuotumei pagrįstą poziciją, tenka gilintis ne vien į teisę, bet ir į kitas sritis. Taigi, advokatas turi nuolat tobulėti, būti universalus. Advokatui būtina greita reakcija, sugebėjimas improvizuoti, nes pasitaiko netikėtų, keblių situacijų, kartais oponentai bando išmušti iš vėžių ir pan. Tai šiame darbe mane žavi.

Kita vertus, advokato darbas – nuolatinis stresas ir adrenalinas, nes kiekviena ginčytina situacija dažniausiai veda į konfliktą.Tai sunkioji advokato darbo pusė. Tačiau per ilgą laiką prie tos įtampos taip pripratau, kad išėjus atostogų, po trijų ramybės dienų ima kažko trūkti.

Teismai, advokatų darbas dažnai vaizduojamas ir filmuose. Ar skiriasi realybė nuo to, ką matome ekrane?

Skirtumų tikrai yra, nors filmų siužetai pagrįsti gyvenimiška patirtimi. Filmuose dažniausia laimi gėris, deja, ne visada taip nutinka ir gyvenime.Pasitaiko atvejų, kad net būdamas teisus gali pralaimėti teisinį ginčą arba priešingai, būti neteisus, bet išnešti sveiką kailį. Viskas priklauso nuo detalių: turimų įrodymų, tinkamo situacijos įvertinimo, tinkamai pasirinktos teisinės pozicijos, advokato kandidatūros, drįsčiau teigti, kad net nuo teisėjo nuotaikos. Iki teismo posėdžio salės seka ilgas, kruopštus, sunkus ir atsakingas darbas, kuris iš šono nematomas ir filmuose retai parodomas. Nerekomenduočiau advokato profesijos rinktis pagal filmus, nes gali tekti nusivilti. Verčiau jau pabendrauti su gyvu advokatu.

Interviu su VDU TF absolvente Edita Ivanauskiene

Koks Jūsų gyvenimo motto arba tiesiog posakis, kuris atspindėtų Jūsų požiūrį į gyvenimą?

Gyvenk ir elkis taip, kad visada turėtum galimybę rinktis.

Ką Jums asmeniškai reiškia Jūsų karjera?

Karjera man – tai savo gebėjimų realizavimas ir pragyvenimo šaltinis.

Ar sunkiai siekėte karjeros tikslų? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

Kai studijuojant universitete gavau užduotį parašyti referatą iš autorių teisių pažeidimų, prasitariau, kad man tai nelabai viliojanti tema. Tačiau likimo ironija – pabaigus teisės studijas pasipainiojo būtent skelbimas dėl vyresniojo specialisto pareigų į Kultūros ministerijos Autorių teisių skyrių. Konkursą laimėjau ir ši sritis bedirbant pradėjo patikti. Galima sakyti pradėjau savo karjerą nuo žemiausiojo laiptelio, po kelerių metų tapau Autorių teisių skyriaus vyriausiąja specialiste, po šešerių metų tapau advokate advokatų kontoroje, kuri specializavosi intelektinės nuosavybės pažeidimų srityje, vėliau išėjau į kitą advokatų kontorą ieškoti platesnių horizontų, tapau patentine patikėtine, dabar jau metai dirbu sau. Tai mano manymu, nelengvas ir pakankamai ilgas karjeros siekimo kelias, reikalaujantis nuolat tobulinti savo žinias, profesinius gebėjimus, derinti įvairius įsipareigojimus. Deja, Lietuvos verslas ar dėl to, kad mažai sukuria vertingos intelektinės nuosavybės ar dėl to, kad nepajėgus ją ginti, mažai naudojasi intelektinės nuosavybės apsaugos mechanizmais, todėl pagrindinis iššūkis intelektinės nuosavybės teisės paslaugų teikėjui išlieka atrasti tuos, kuriems reikalingos šios paslaugos ir kurie gebėtų už tai susimokėti.

 

Kokie Jūsų tikslai dabar?

Dabar turiu du pagrindinius tikslus – užauginti savo advokato kontorą ir, aišku, savo vaikus.

 

Kas yra Jūsų gyvenimo herojai, kitaip tariant žmogus/žmonės, kuriais žavitės, jais sekate?

Gyvenime dažnai teko pasikliauti tik savimi, tačiau niekada nepraleidžiu progos pasitarti su savo vyru dėl tam tikrų abejotinų situacijų. Todėl galėčiau jį įvardinti kaip žmogų, kuriuo galima būtų sekti.

 

Kas Jums labiausiai įsiminė iš studijų VDU, įtakojo Jus kaip asmenybę?

Labiausiai iš studijų VDU man įsiminė dėstytojas Jeffrey Meyers, kuris iki šiol yra man geriausio dėstytojo etalonas. Jo taikomais dėstymo metodais, rūpesčiu studentais ir jų vystymu, iki šiol žaviuosi.

 

Ką patartumėte studijuojantiems VDU būsimiems teisininkams?

Imti iš gyvenimo ir mokslo viską, ką galima, antros progos gali ir nebūti.

 

Edita Ivanauskienė 1996 metais Vytauto Didžiojo universitete įgijo anglų kalbos ir literatūros bakalauro laipsnį, 1999 metais VDU baigė tarptautinės teisės studijas. 2010 metais baigė Europos intelektinės nuosavybės teisės studijas Stokhomo universitete (Švedija). 2006 metais pradėjo dirbti advokate, buvo Lietuvos autorių teisių ir gretutinių teisių tarybos nare, patentine patikėtine, nuo 2013 metų yra Lietuvos patentinių patikėtinių asociacijos narė, Tarptautinio bendradarbiavimo grupės vadovė. 2013 metais taip pat tapo Europos Bendrijos prekių ženklų (ECTA) asociacijos nare, ECTA Derinimo komiteto nare, Tarptautinės prekių ženklų asociacijos (INTA) nare. Savo karjerą E.Ivanauskienė pradėjo Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos autorių teisių skyriuje, vėliau dirbo advokatų kontoroje „Pranckevičius ir partneriai”, advokatų kontoroje „LAWIN Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai“, o nuo 2013 metų dirba advokatės Editos Ivanauskienės kontoroje.

Interviu su VDU TF absolvente Giedre Kačinskiene

Koks Jūsų gyvenimo motto arba tiesiog posakis, kuris atspindėtų Jūsų požiūrį į gyvenimą?

Kaip ir neturiu gyvenimo šūkio, tačiau žinau, kad jeigu labai nori, dėk maksimalias pastangas, reikalauk iš savęs daugiau ir pasieksi tikslų, net jeigu jie dabar atrodo „kosminiai“.

Ką Jums asmeniškai reiškia Jūsų karjera?

Apie karjerą kaip apie siekiamybę negalvojau ir tik perskaičiusi klausimą susimąsčiau. Vis dėlto man svarbiau savo užsibrėžtų tikslų pasiekimas, kuriuos matuoju ne pareigų pavadinimu, o konkrečiais rezultatais, konkrečia veikla, darbo procesu, kuriama pridėtine verte. Kai mėgaujiesi tuo, ką darai, tobulėji ir sieki padaryti bei sužinoti vis daugiau  – karjera neišvengiamai atseka iš paskos. Tačiau karjera nėra visiškai nesvarbu, tikrai malonu kai suvoki, jog pastangos ir darbas yra įvertinami.

Ar sunkiai siekėte karjeros tikslų? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

Na, iš aplinkinių reakcijų bei komentarų buvo aišku, kad dirbu ir mokausi daugiau, negu draugai ar pažįstami. Neslėpsiu, kartais būdavau tikrai pervargusi, tačiau tikrai visiškai neatsisakiau nei vakarėlių, nei draugų. Manau, kad pagrindinis dalykas, kas vertė dėti maksimalias pastangas buvo tiesiog konkrečių tikslų turėjimas ir noras juos kuo greičiau pasiekti. Pagrindinis iššūkis – suderinti darbą, mokslus ir šeimą, nes visose srityse siekiau maksimalių rezultatų, o laiko paroje buvo dažnai tikrai per mažai.

Kokie Jūsų tikslai dabar?

Šiuo metu pagrindinis dalykas – mūsų mažytė mergaitė (kaip tik pavasarį su vyru turėtume jos sulaukti), darbas liks antroje vietoje ir turės derintis prie pasikeitusio mano gyvenimo ritmo. Tačiau po vaikelio auginimo atostogų žadu rengtis advokatūros egzaminams ir šalia teisinių paslaugų kompanijos EU-RUS Law Service įsteigti ir advokatų kontorą, toliau specializuotis konkrečiai sutarčių teisės srityje, galbūt pradėti dėstyti, galvoju ir apie doktorantūrą.

Kas yra Jūsų gyvenimo herojai, kitaip tariant žmogus/žmonės, kuriais žavitės, jais sekate?

Neišskirčiau nei vieno gyvenimo herojaus.  Yra žmonių  iš kurių galima pasimokyti vienų dalykų, iš kitų – kitokių (tokio idealo, kuriuo žavėčiausi – nėra).

Kas Jums labiausiai įsiminė iš studijų VDU, įtakojo Jus kaip asmenybę?

Universitetas prisidėjo prie asmenybės ugdymo: pirmiausia, žinoma – teisinės žinios, taip pat užgrūdino didelis krūvis, išmokė prisitaikyti prie beprotiško gyvenimo ritmo, atrinkti esminius dalykus nuo ne tokių svarbių, mąstyti konkrečiai, bendradarbiauti, organizuoti darbus, kritiškai mąstyti. Manau, kad universitetas išugdė svarbiausius teisininko bruožus, kuriuos nuolatos toliau tobulina teisinis darbas.

Ką patartumėte studijuojantiems VDU būsimiems teisininkams?

Savo kompanijoje esame turėję  VDU studentų, kuriems buvo suteikta galimybė atlikti teisinę praktiką ir pastebėjome, kad yra teisės studentų, kurie aptingę, neiniciatyvūs, „bijo“ daug dirbti. Prisimenu save studijų laikais ir pagalvoju: „O kad man būtų buvusi tokia galimybė – būčiau dėjusi maksimalias pastangas siekiant pasilikti dirbti kompanijoje, tapti teisininko asistentu ir toliau semtis patirties bei kilti karjeros laiptais.“ Todėl pirmiausia VDU teisės studentams patarčiau – kad jeigu nori būti tikrai gerais teisininkais, tai pirmiausia turi ne tik suprasti, kad teks tikrai daug ir sunkiai dirbti, nuolatos mokytis, tačiau jau studijų metu pradėti tai daryti, įsitraukti į praktinę teisinę veiklą.

 

Giedrė Kačinskienė

Teisinių paslaugų kompanijos UAB „EU-RUS Law Service” direktorė, teisininkė, Vytauto Didžiojo universitete įgijusi viešojo administravimo bei politikos mokslų bakalauro laipsnį ir teisės magistro laipsnį, specializuojasi komercinėje sutarčių teisėje: rengia, koreguoja, audituoja, vertina verslo sutartis, konsultuoja sutarčių vykdymo, ginčų sprendimo klausimais.

Interviu su VDU TF absolventu, Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriumi Tadu Baltuška

Koks Jūsų gyvenimo motto arba tiesiog posakis, kuris atspindėtų Jūsų požiūrį į gyvenimą?

Nenuilstamas tobulėjimas.

Ką Jums asmeniškai reiškia Jūsų karjera?

Kelią link savo tikslo įgyvendinimo;

Ar sunkiai siekėte karjeros tikslų? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

Asmeninio laiko skyrimas ir laiko tinkamas planavimas bei prioritetų nusistatymas buvo pagrindiniai iššūkiai ir sunkumai;

Kokie Jūsų tikslai dabar?

Toliau gilinti žinias, jomis dalintis , būti naudingas ne tik šeimai, bet ir visuomenei.

Kas yra Jūsų gyvenimo herojai, kitaip tariant žmogus/žmonės, kuriais žavitės, jais sekate?

Bilas Geitsas, Petras Leonas.

Kas Jums labiausiai įsiminė iš studijų VDU, įtakojo Jus kaip asmenybę?

Užsienio lektorių dėstymo stilius, jų kritinio mastymo ugdymas.

Ką patartumėte studijuojantiems VDU būsimiems teisininkams?

Siekti iš universiteto pasiimti kuo daugiau, nes jis siūlo tikrai daug ir gero, reikia tik sugebėti tai paimti.

Tadas Baltuška gimė 1979 m. birželio 6 d. Kaune. 1996 m. baigė Kauno Palemono vidurinę mokyklą. 2002 m. baigė Lietuvos kūno kultūros akademiją. 2005 m. Vytauto Didžiojo universitete įgijo teisės magistro laipsnį. 2005-2009 m. dirbo Farmacijos departamento prie Sveikatos apsaugos ministerijos vyriausiuoju specialistu (teisininku), 2009-2010 m. – Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos vyriausiuoju specialistu (juriskonsultu). Nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. – Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorius.

Interviu su VDU TF absolvente, Valstybinės vaiko teisų apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktore Odeta Tarvydiene

Koks Jūsų gyvenimo motto, arba tiesiog posakis, kuris atspindėtų Jūsų požiūrį į gyvenimą?

Jei nežinai, kur eiti – jokie vėjai nepalankūs.

Ką Jums asmeniškai reiškia dirbti Valstybinės vaiko teisų apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktore?

Pirmiausia tai yra darbas, kurį aš labai myliu. Šioje tarnyboje aš pradėjau dirbti nuo jos įkūrimo dienos. Kasmet Tarnybos funkcijos plėtėsi, augo komanda, o kartu su Tarnyba augo ir mano pačios kompetencija, įgūdžiai. Teko ir tenka rengti naujus teisės aktus, formuoti praktiką. Tad tai be galo įdomus, kompetencijos, atsakomybės ir kūrybos reikalaujantis darbas. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi Tarnybos komanda, kuri pasižymi kaip ambicingas, kompetentingas, kūrybingas kolektyvas. Dirbant šį darbą tenka daug keliauti, sutikti įvairių žmonių, kurių patirtį ir neįkainojamas žinias galiu panaudoti Tarnybos veikloje. Bet turbūt vienas iš didžiausių paskatinimas darbe yra žinojimas, kad tarnybos veikla, bent truputį gali prisidėti prie gražesnio pasaulio vaikams.

Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

Iššūkių buvo įvairių. Kaip jaunai specialistei pradžioje buvo sudėtinga įrodyti, kad žinau, o jei nežinau – galiu sužinoti, kad galiu padaryti. Esu dėkinga tuometiniams vadovams, kad surizikavo, pasitikėjo ir leido daryti.

Kaip žmogui, nuolat darbe susiduriančiam su smurto prieš vaikus atvejais, sunku tai matyt. Ypač sunku, kai ne viskas nuo mūsų priklauso, ne viską galime pakeisti. Nėra bjauresnio jausmo, kaip atsidurti akligatvyje.

Kokie Jūsų tikslai dabar?

Matau dar daug galimybių, kur būtų galima tobulinti sritį, kurioje dirbu. Vienas iš tikslų – prisidėti prie šeimos mediacijos skatinimo ir populiarinimo Lietuvoje. Skyrybų proceso metu vaikui yra reikalingi tarpusavyje bendraujantys, o ne nuolat kariaujantys tėvai.

Ką patartumėte studijuojantiems VDU būsimiems teisininkams?

Ieškokite savęs, ieškokite srities, kurioje būtų įdomu dirbti, kurioje galite save realizuoti ir kryptingai link to eikite. Nebijokite iššūkių, nebijokite kristi, nes tai tik dar viena pamoka.

Kas yra Jūsų gyvenimo herojai, kitaip tariant, žmogus (žmonės) kuriais žavitės, jais sekate?

Labiausia žavi žmonės, kurie gerus, gražius darbus daro tyliai. Tenka ne viena tokį pažinti, bet plačiajai visuomenei jie nėra žinomi.

Kas jums labiausiai įsiminė iš studijų VDU, įtakojo Jus kaip asmenybę?

Studijas VDU prisimenu kaip vieną šauniausių gyvenimo tarpsnių. Labai įdomi asmenybė buvo tuometinis dekanas T. Klimas. Įvairius jausmus jis tuo metu kėlė – ir nepasitenkinimą, ir pagarbą. Buvo daug įdomių dėstytojų. Visada prisiminsiu mistiškas G. Beresnevičiaus paskaitas. Daug žinių gavau iš JAV atvykstančių dėstytojų. Kai kurie iš jų padarė įtaką ir dabartinio mano darbo pasirinkimui.

Odeta Tarvydienė, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorė gimė Alytuje, kur baigė Alytaus 11-ąją vidurinę mokyklą. 1993–1997 m. studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. 1997–2000 m. studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete. 2008 m. vasario mėn. baigė tarptautinės šeimos mediacijos, įgyvendinant 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų, kursus Majamio (JAV) universiteto Teisės mokykloje. 2000–2002 m. dirbo Įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus pavaduotoja. 2002–2005 m. dirbo Įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktore. Nuo 2005 m. – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorė. Nuo 2008 m. įrašyta į teismo mediatorių sąrašą. Dalyvauja kaip ekspertė įvairiuose nacionaliniuose ir tarptautiniuos projektuose, susijusiuose su vaiko teisių apsauga ir įvaikinimo procedūrų tobulinimu.

(nuotrauka – 15min.lt)

Interviu su Brunel universiteto (Jungtinė Karalystė) dėstytoja dr. Jurgita Malinauskaite

Koks Jūsų gyvenimo motto, arba tiesiog posakis, kuris atspindėtų Jūsų požiūrį į gyvenimą?

Mano pagrindinis motto yra ‘Jeigu ką pradedi, reikia pabaigti’. Visą laiką stengiuosi siekti užsibrėžto tikslo, kad ir kaip sunku bebūtų.

Ką Jums asmeniškai reiškia dėstytojos viename iš prestižinių Jungtinės Karalystės universitetų karjera?

Man asmeniškai patinka dėstytojos darbas. Tai kūrybiškas darbas, neturintis griežtų laiko apribojimų ir svarbiausiai leidžiantis savo patirtim dalintis su jaunais žmonėmis. Įsidarbinti Anglijos universitete nėra labai lengva, nes reikia konkuruoti su daugeliu žmonių iš įvairių pasaulio šalių. Mano kolegos yra iš Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Graikijos, Pakistano, Australijos ir kitų šalių. Yra įdomu pažinti jų kultūras, pasisemti iš jų patirties.
Ar sunku buvo tapti dėstytoja? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

Dar besimokindama doktorantūroje Westminster’io universitete pradėjau dėstyti, įgijau patirties. Gerai baigus studijas, man pasiūlė pasilikti dirbti, bet pradėjau ieškotis darbo kitur. Labai sunku dirbti ten, kur buvai studentas, nes visi kažkaip galvoja, kad tu dar vis mokaisi, o ne dirbi. Norint patekti į Brunel’io universitetą man reikėjo praeiti tris etapus, kurie truko apie dvi savaites ir po kiekvieno etapo kandidatų skaičius buvo mažinamas. Pirmasis buvo anketos etapas, tada interviu su būsimais kolegomis, kuris truko gal apie 1 valandą ir paskutinis etapas buvo savo srities mokslo tyrinėjimo pristatymas trims profesoriams, pabaigiant klausimais ir diskusijomis. Sėkmingai praėjus šiuos etapus, buvau įdarbinta pilnu etatu.

Kokie Jūsų tikslai dabar?

Šiuo metu svarstau galimybę parašyti antrą knygą. Mano pirmoji knyga ‘Merger Control in Post-communist countries. EC Merger Regulation in small market economies’ buvo išleista 2010 Routledge leidyklos. Ateityje taip pat galvoju parašyti vadovėlį lietuvių kalba, nes manau, kad trūksta gerų vadovėlių ES ir konkurencinės teisės srityse.

Ką patartumėte studijuojantiems VDU būsimiems teisininkams?

Būsimiems VDU teisininkams patarčiau siekti žinių, įgūdžių ir patirties. Yra labai svarbu turėti tikslą ir siekti jį įgyvendinti. VDU turi daug galimybių padėti tai įgyvendinti.

Kas yra Jūsų gyvenimo herojai, kitaip tariant, žmogus (žmonės) kuriais žavitės, jais sekate?

Yra labai daug žmonių, kuriais žaviuosi, todėl nedrįsčiau juos įvardinti. Žaviuosi visais, kurie kažko yra pasiekę gyvenime, nesvarbu, ar tai sporto, meno ar mokslo srityse.

Kas jums labiausiai įsiminė iš studijų VDU, įtakojo Jus kaip asmenybę?

VDU man atvėrė galimybę praplėsti akiratį, pažiūrėti į teisines problemas iš įvairių pusių tiek Lietuvos profesorių, tiek užsienio šalių mokslininkų akimis. Labai buvo įdomu ir naudinga susipažinti su kitų šalių teise ir teisinėmis problemomis, tai man labai pravertė studijuojant Anglijoje. Globalizacijos laikais daug bylų turi ‘internationalinį’ aspektą, todėl studijavimas tarptautinių dalykų yra labai naudingas. VDU studijų metu taip pat įsigijau daug gerų draugų, su kuriais bendraujame iki šiol.

Dr. Jurgita Malinauskaitė 1998 m. Vytauto Didžiojo universitete įgijo Vadybos ir verslo administravimo bakalauro laipsnį, 2001 m. VDU Teisės fakultete – teisės magistro laipsnį. 2006 metais Westminster universitete (Londonas) jai suteiktas Teisės mokslų daktarės vardas. Nuo 2003 metų Westminster  universitete dėstė Viešąją bei Europos Sąjungos teisę. Taip pat nuo 2003 metų yra BIICL (British Institute of International and Comparative Law) narė. Nuo 2008 metų dėsto Europos Sąjungos teisę Brunel universitete (JK).