Gegužės mėnesį įvairiuose Ukrainos miestuose viešėjo, kariams pagalbą teikė, paskaitas skaitė ir bendradarbiavimo ryšius su šios šalies universitetais užmezgė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Teisės fakulteto dekanas, buvęs LR Konstitucinio teismo pirmininkas, profesorius dr. Dainius Žalimas.

Apsilankymo metu prof. dr. D. Žalimas ne tik susitiko su Ukrainos akademikais, teisėtvarkos atstovais, diplomatais, politikais, medikais ir kariais, bet ir perdavė svarbią Lietuvos ir VDU dovaną – visureigį „Mitsubishi L200“, kurį priėmė Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Rytų grupės 113-oji atskiroji teritorinės gynybos brigada. Už pagalbą ukrainiečiai atsidėkojo šios brigados medaliu ir garbės raštu.

Kalbėdamas apie palaikomą bendradarbiavimą su Ukraina, VDU Teisės fakulteto dekanas tikina, jog aktyviems ryšiams karas nesutrukdys. „Yra gausybė potencialaus bendradarbiavimo sričių, ne tik teisė. Teko pajusti be galo nuoširdų ukrainiečių partnerių dėkingumą ir suinteresuotumą, kad atnaujinami gyvi kontaktai – gyvos konferencijos, paskaitos ir susitikimai. Agresorius negali nugalėti griaudamas mūsų įprastus draugystės ir bendradarbiavimo ryšius. Nuo Lvivo iki Charkivo – mes juos atkursime!“, – žada prof. dr. D. Žalimas.

Plačiau apie savo kelionės įspūdžius, Ukrainos nepalaužiamumo dvasią ir reikšmingus susitikimus – pokalbyje su profesoriumi.

Charkive pasirašėte bendradarbiavimo susitarimą su Jaroslavo Išmintingojo nacionaliniu teisės universitetu, kuriam atstovavo jo rektorius Anatolijus Getmanas. Ko tikitės iš šio susitarimo?

Mums garbė užmegzti oficialius bendradarbiavimo ryšius su šiuo drąsiu universitetu. Esu įsitikinęs, kad imsimės ne vieno bendro inovatyvaus ir mūsų šalių labui naudingo projekto. VDU Teisės fakultetas įgijo solidų ir patikimą partnerį. Rektorius A. Getmanas padėkojo, kad atvykome sunkiu Charkivui ir jo vadovaujamam universitetui metu, taip pat perdavė linkėjimus VDU rektoriui Juozui Augučiui. Sutarėme, kiek galėsime, grįžti prie įprastinio bendradarbiavimo režimo. Valstybė agresorė neturi tikėtis, jog sugriaus mūsų akademinius ryšius. Tad tikrai bus naujų gyvų susitikimų ir platesnio masto akademinių renginių. Charkive ir Kaune. Jau šį rudenį!

Kokį įspūdį Jums paliko Charkivo gyventojai? Kaip jiems pavyksta gyventi ir dirbti karo metu?

Charkivas – tai Ukrainos gelžbetonis! Šio miesto nepalaužiamumo dvasia negali nekerėti. Kiekvienas gatvėje sutiktas žmogus vertas ypatingos pagarbos: juk raketos skrydžiui iš Belgorodo pakanka 47 sekundžių, ir nuo jų beveik neįmanoma apsiginti. Belieka kliautis, pavyzdžiui, specialaus „Telegram“ kanalo pranešimais ir dviejų sienų taisykle, kurią išmokome viešbutyje naktį į gegužės 9-ąją. Tačiau tai miesto nepalaužė.

Didžiausias Charkivo gyvenamasis rajonas Saltivka buvo apšaudytas, nemažai pastatų miesto centre – tušti ir užkaltais langais. Tačiau tai negąsdina pasilikusių gyventi ir gintis charkiviečių. Gyvenimas atsigauna: tiek gėlynų ir žalių plotų reikėtų dar paieškoti nuo fronto nutolusiuose miestuose. O ką tik ir vėl atsidarė zoologijos sodas.

Kitaip ir negalėjo būti: priešingai nei įsivaizdavo priešas, Charkive jo nelaukta su gėlėmis. Diversinės grupės, praradusios orientyrus, kartais pačios pateko tiesiai ukrainiečiams į rankas. Visos jos buvo tiesiog sunaikintos. Ir tai tapo pačiu didžiausiu netikėtumu priešui, kuris tada savo įniršį ir kerštą liejo ilgais masiniais miesto apšaudymais. Tačiau tai tik dar labiau nuteikė priešintis charkiviečius – „rusų pasaulio“ šalininkų čia praktiškai neliko.

Jaroslavo Išmintingojo nacionalinio teisės universiteto vadovai, tarp jų – mus puikiai priėmęs rektorius Anatolijus Getmanas ir prorektorius Jurijus Barabašas, nė dienai nebuvo palikę savo darbo vietų nepaisant rusų pajėgų mėginimų užimti miestą, pavienių diversinių žvalgybinių grupių prasiskverbimo ir nuolatinių apšaudymų gradais, uraganais, iskanderais, kitų tipų ginkluote. Jie nesitraukė net ir sunkiausiomis dienomis, kai Charkivas buvo be paliovos apšaudomas priešo vos iš už 5 km buvusių pozicijų, kai miestą galėjai pareiti nesutikęs nė vieno žmogaus. Jie toliau dirbo savo darbą gimtam miestui ir savo tėvynei, taip pat ir mūsų visų labui.

Susitikau ir su Charkivo srities tarybos pirmininke Tetjana Jechorova-Lucenko. Ji taip pat nesitraukė iš savo darbo vietos per visus miesto puolimus. Pabrėžiau, kad tokia savo drąsa ir valia Ukraina gina ir mus, o savo ruožtu Tetjana nuoširdžiai padėkojo už tai, kad atvykome, kai nedrįsta atvykti daugelis kitų. Pažymėjo, kad tai įkvepia charkiviečius tikėti solidarumu ir europine ateitimi.

Paklausčiau, o kurgi Lietuvos regionų valdžios atstovai? Juk yra su Charkivu susigiminiavusių savivaldybių – patikrinau, kad tarp jo partnerių yra ir Kaunas. Lietuvos savivaldybių asociacija galėtų čia parodyti iniciatyvą. Laikas būtų atnaujinti bendradarbiavimo kontaktus tiek su miesto, tiek su srities valdžia. Beje – susitikimo su Tetjana metu sugaudė oro pavojaus sirena, bet susitikimo ji nepertraukė. Žmonės čia skiria, kada pavojus yra rimtas, o kada – tik jo tikimybė.

Buvote vienas iš pirmųjų užsienio profesorių, kuris po plataus masto agresijos pradžios Jaroslavo Išmintingojo nacionaliniame teisės universitete skaitė viešą paskaitą šio universiteto ir miesto teisininkų draugijai. Ką joje aptarėte?

Kalbėjau apie specialaus tribunolo agresijai prieš Ukrainą steigimo aktualijas, taip pat oficialiosios konstitucinės doktrinos plėtros Lietuvoje svarbiausiuosius bruožus, įskaitant narystės ES konstitucionalizavimą. Galiu didžiuotis, jog mano vadovavimo laikotarpiu proaktyvi Konstitucinio Teismo veikla ypač prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo pagrindų ir vakarietiškos geopolitinės orientacijos stiprinimo bei politinio populizmo tramdymo. Dabartinės Rusijos agresijos prieš Ukrainą sąlygomis jau nė nebereikia daug įrodinėti, kad politinis populizmas Lietuvoje dažniausiai tarnauja „rusų pasaulio“ interesams.

Gali skambėti pernelyg pompastiškai, bet susitikimas vyko nuoširdaus solidarumo ir draugystės dvasia.

Ukrainiečių kariams perdavėte Lietuvos dovaną – visureigį kovinėms operacijoms. Už tai Jums buvo įteiktas 113-osios teritorinės gynybos brigados medalis, taip pat – garbės raštas, kurį įteikė brigados generolas Serhijus Melnikas. Minėjote, jog šis žmogus – išskirtinė asmenybė?

Serhijus Melnikas – žmogus, išgelbėjęs Charkivą, vadinamas Generolu Marseliu, o jam pavaldi Charkivo įgula yra vadinama Marselio legionu. Šis generolas sėkmingai vadovavo Charkivo gynybai, sugriaudamas naivius priešo planus užimti miestą per dieną. Beje, justicijos generolas, nes jis taip pat yra ir žymus teisininkas. O apskritai – paprastas, atviras ir nuoširdus žmogus, savo šalies ir miesto patriotas.

Buvo malonu priimti iš jo garbės raštą už minėtą padovanotą visureigį. Netrukus jis bus  apginkluotas kulkosvaidžiu ir leis mobilioms grupėms naikinti priešą. Beje, pažymėtas ir lietuviškais simboliais.

Vizito metu apsilankėte ir sostinėje Kyjive, kur ne tik skaitėte paskaitą Nacionaliniame T. Ševčenkos universitete, bet ir apžiūrėjote Kyjivo savanoriškos teritorinės gynybos padalinio „Mrija“ štabą. Kokį įspūdį Jums paliko šis apsilankymas?

Vardą „Mrija“ („Svajonė“) padalinys pasirinko prisimindamas didžiausią pasaulyje transporto lėktuvą AN-225, kurį sukonstravo ukrainiečiai. Jis buvo sunaikintas rusų invazijos pradžioje pernai.

Susitikome su senais ir nuo plataus masto invazijos pradžios nematytais draugais – „Mrijoje“ tarnauja esami ir buvę Ukrainos Konstitucinio Teismo teisėjai, buvęs KT kanceliarijos vadovas. „Mrija“ buvo įkurta 2022 m. vasario 26 d. Jos kariai tarnavo blokpostuose Kyjive, saugojo svarbius objektus, kovojo su rusų diversantais sostinės prieigose. Dabar padalinys atlieka oro gynybos (bepiločių orlaivių medžioklės) ir kitas teritorinės gynybos užduotis.  Pamatęs „Mrijos“ pajėgumus, supratau, kad kol kas galėčiau tik pasvajoti apie tokius ir taip aprūpintus savanoriškos teritorinės gynybos vienetus Lietuvoje.

Į Kyjivą persikėlė ir veiklą sėkmingai tęsia Mariupolio valstybinis universitetas (MVU), pasitraukęs iš okupuoto Mariupolio. Ką aptarėte susitikime su šio universiteto rektoriumi Mykola Trofimenko?

MVU yra Vytauto Didžiojo universiteto partneris, taip pat – Europos universitetų aljanso „Transform4Europe“ asocijuotas narys. Susitikimas su jo rektoriumi M. Trofimenko buvo itin šiltas. Esu dėkingas už išsamų šio universiteto pristatymą – tai tikras nepriklausomos ir nepalaužiamos šalies simbolis. Geriausiai jo šiuolaikiškumas išreikštas posakiu „Neįtikėtinų permainų kelyje“. Tai neatskiriama nuo tarptautiškumo, prie kurio stiprinimo prisidedame ir mes su „Transform4Europe“ konsorciumu. Rudenį turėsime bendrų renginių, tarp jų – ir su VDU Teisės fakultetu. Esu beveik tikras, kad kitais metais susitiksime ir išlaisvintame Mariupolyje.

Kokius įspūdžius atsivežate iš Lvivo?

Lvive skaičiau keletą viešų paskaitų, vieną iš jų – nacionaliniame universitete „Lvivo politechnika“ apie specialųjį tribunolą agresijai prieš Ukrainą, taip pat specialaus tribunolo A. Lukašenkos režimo nusikaltimams žmoniškumui idėją. Neįtikėtinai daug žingeidžių studentų. Beje, visą paskaitą pavyko perskaityti ukrainiečių kalba! Prieš paskaitą susitikau su universiteto pirmuoju prorektoriumi Olehu Matviykivu. Sutarėme artimiausiu metu sudaryti bendradarbiavimo susitarimą su Vytauto Didžiojo universitetu.

Susitikimuose Lvive buvo gera pamatyti senus draugus: buvusią Verchovnos Rados deputatę ir partijos „Udar“ regioninio skyriaus lyderę Oksaną Jurinec, Lvivo nacionalinio Ivano Franko universiteto prorektorių Sergijų Riznyką, buvusį Ukrainos Konstitucinio Teismo teisėją Petro Steciuką. Karas nebetrukdys mums palaikyti akademinių ir kitų dalykinių kontaktų vardan bendrų Ukrainos euroatlantinės integracijos interesų.

Lvivo nacionaliniame Ivano Franko universitete skaičiau paskaitą apie aktualią Ukrainai Lietuvos oficialiąją konstitucinę doktriną. Susitikau su šio universiteto rektoriumi Volodimiru Melniku. Manau, kad greitai mūsų universitetų rektoriai sutars dėl bendradarbiavimo susitarimo atnaujinimo.