Yeditepe universitetas (Turkija)

Pirmą kartą gyvenime išvykau pagyventi į kitą valstybę ilgesniam laikotarpiui – tokią galimybę man suteikė Erasmus programa. 127 dienos Stambule – rekordiškai man išbūtas laikas ne Lietuvoje. Sprendimą išvykti priėmiau ne iškart – buvo daug dvejonių, tačiau lūkesčiai pasiteisino su kaupu. Vistik tai vienetinė galimybė gyvenime pagyventi tikrąją to žodžio prame „Kitaip“.

Prieš važiuodamas apie Turkiją nežinojau beveik nieko, tik tai, kad kad tai iš principo šiltas ir labai musulmoniškas kraštas. Stambulas nepateisino nė vieno iš jų – žmonės musulmoniški tiek, kiek dauguma mūsų Lietuvoje katalikai – nepropoguojantys. Oras iš pradžių taipogi nuvylė, vasario mėnesį temperatūra vyravo apie 7-8 laipsnius šilumos, kovą – apie 10-12, dažni lietūs. Nieko panašaus į Antaliją ar Marmarį. Na žinoma gegužės antroje pusėje teko pasimėgauti ir didesnėmis nei +30 laipsnių temperatūromis, tačiau taipogi neperdažnai. Iš religinės pusės prie ko teko priprasti, tai 5x per diną kvietimas maldai. Pirmasis – patekant saulei, tad gyvenant šalia mečetės ir miegant praviru langu buvo prie ko pratintis.

Miestas – gigantiškas, be priemiesčių apie 14 mln. gyventojų, plotas – apie 1800 kv.km. (palyginimui Kauno – 157 kv.km.). Pervažiuoti autobusu nuo vieno galo iki kito trunka apie 3 valandas. Tai vienintelis miestas per du kontinentus, kelionė keltu iš vienos dalies į kitą – ypatinga – nuostabūs vaizdai, kuriais galima gėrėtis apie 20 minučių. Tačiau miestas nėra per didelis gyventi (matomai turbūt joks miestas nėra per didelis), gyvenau nei centre nei miesto pakraštyje, tad kelionė iki azijinės dalies centro (kurioje ir gyvenau), trukdavo apie 30 min, iki europinės – dar tiek pat. Mieste, kaip ir galima suprasti, nieko netrūksta – šimtai barų, klubų, parduotuvių ir pan. Keista, kuomet važiuoji per miesta, ir atrodo centras niekuomet nesibaigia – visur pilna žmonių.

Prieš atvažiuodamas į Turkiją nemokėjau nė vieno žodžio turkiškai, net nežinojau kaip ta kalba skamba. Tačiau į periodo pabaigą pramokau gan neblogai, nes norėjau išmokti jos kiek įmanoma daugiau. Taipogi angliškai ten praktiškai niekas nešneka…

Apsigyvenau privačiame Erasmus studentų bendrabutyje, kuriame gyveno apie 30 studentų iš įvairių šalių ir universitetų. Kaina buvo kiek didoka – apie 850 lt/mėn. už nedidelį vienvietį kambarį, tačiau viskas įrengtai gerai, o ir atmosfera labai tinkama erasmus gyvenimui. Vakarėliai savaitgaliais – neišvengiamas dalykas. Dėl ko teko turėti problemų su aplinkinių namų kaimynais, tačiau šias problemas spręsdavome kviesdami juos prisijungti – kartais pavykdavo :).

Na bet gana apie miestą, juk pagrindinis Erasmus programos tikslas – mokslai. Tačiau prisipažinsiu, mokytis ten teko tikrai nedaug 🙂 Universitetas – vienas geriausių privačių universitetų Turkijoje – ypatingai teisės studijoms. Universiteto miestelis, įsikūręs Stambulo pakraštyje, atrodo kaip tikra oazė – modernūs fakultetai, parkai, teniso kortai, krepšinio aikštelės ir dar daug visko tvarkingai išdėstyta 361 000 kv.m. plote. Mokytis tokiame universitete ten – kiekvieno studento svajonė. Tai privatus universitetas, kuriame studijos yra labai brangios, tai puikiai atspindi ir universiteto automobilių stovėjimo aikštelė, kurioje retai pamatysi studento automobilį, senesnį nei treji metai :).

Pasirinkau 5 dalykus, kurie bendrai sudarė 15 kreditų, tad krūvis tikrai nebuvo per didelis. Dalykai dėstomi angliškai, vieną jų dėstė profesorius iš JAV. Apskritai, manau, kad VDU mokytis yra sunkiau – Yeditepe univesitete dėstytojai labai aiškiai pabrėžia kas bus egzamine, taigi užtenka tik atidžiai klausytis per paskaitas, tuomet ruoštis egzaminams reikia minimaliai. Koliokviumai ir egzaminai sudaromi iš atvirų klausimų, kas mano nuomone yra žymiai geriau ruošiant teisininkus. Taip atsakant klausimus iškart galima suprasti, kiek studentas mokėsi ir apskritai ką jis suprato apie dėstomą dalyką.

Pabaigai – apie laisvalaikį. Stambulas – vieta kurią būtina aplankyti vyriškajai giminei :). Daug neišsiplėsiu, bet manau daugelis lietuvių vyrų dėl turkių merginų pasiryžtų ten likti. Galbūt daugkas pasakys, kad tai skonio reikalas, bet visiem vyram rekomenduoju bent kartą gyvenime aplankyti Stambulą :). O apskritai turkai kaip tauta – nuostabūs žmonės. Didžioji dalis draugų, kuriuos ten įsigyjau, yra turkai. Neapsakomai svetingi, nori ne vien tik aprodyti miestą, bet ir stengiasi, kad tavo kaip svečio vizitas čia būtų be priekaištų. Tarp turkų jaučiausi lyg turėčiau VIP statusą, kuomet niekada nereikėdavo galvoti kur važiuoti ir ką veikti, viskas visur būdavo apmokama – toks turkų supratimas apie svečius. Kartą girdėjau istoriją, kaip pas turką atvažiavo svečias ir jis norėjo bare apmokėti sąskaita, ko pasekoje jie susiginčijo, kuris turėtų tai padaryti. Turkui užteko tik pasakyti, kad šis žmogus yra jo svečias, ir padavėjas tiesiog nepriėmė iš jo pinigų :).

Kaip jau minėjai, mieste pilna klubų ir barų, tad liūdėti tikrai netekdavo. Dažnai važiodavome į garsųjį Taksim rajoną, kuriame veiksmas vykdavo visą parą.

Taip jau sutapo, kad man būnant Stambule ten įvyko pasaulio ralio čempionato ir formulės etapai, kuriuos, būdamas autosporto fanas, sėkmingai aplankiau.

Turbūt dar daug dalykų čia buvo nepaminėta, bet manau skaitymo ir taip pakankamai :).

Erasmus draugai:

Jei kasnors susidomės vizitu į Turkiją, mielai atsakysiu į visus iškilusius klausimus bei pakonsultuosiu. Görüşürüz!

Dominykas Rusonis